Speak Up! | Prancūzų kinui reikia tinkamai pasiruošti
kalbu, mokykla, anglu, rusu, ispanu, prancuzu, vokieciu, italu, speakup, moderni
1458
post-template-default,single,single-post,postid-1458,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,,qode_grid_1300,qode-content-sidebar-responsive,qode-child-theme-ver-1.0.0,qode-theme-ver-12.1,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.4.2,vc_responsive
 

Prancūzų kinui reikia tinkamai pasiruošti

Retai išgirsite apie filmą, kuris buvo sukurtas Prancūzijoje ir būtų pavadintas – „Lengvu filmu vakarui praleisti“. Dauguma šios šalies autorių, vadovaudamiesi savo šalies mokykla, stengiasi, kad kiekvienas kadras neštų atskirą žinią. Todėl žiūrėti tokį filmą neretam gali pasirodyti iššūkis.

Holivudas dažnai nesiekia, kad žmonės gilintųsi į filmą. Tikslas yra tiesiog gerai praleisti laiką. Tuo metu žiūrėdamas prancūzišką kiną, žiūrovas turi įjungti visas smegenų funkcijas –  į filmą žiūrima kaip į šedevrą, o ne tik kaip į progą pasipelnyti ar žiūrovą priversti pirkti reklamuojamo brando prekes.

Kalbant apie prancūzų humoro jausmą – satyra yra jų antras vardas. Kitaip sakant, prancūzai yra subtiliai tamsesnio humoro meistrai – dažnai labai kritiški, kandūs, liečiantys per skaudžias, įprastai tabu esančias temas. Negandos ir nesusipratimai pracūzų kine yra iškeliami į priekį, kad žiūrovas pailsėtų nuo saldžių pasakų ar kupinų efektų veiksmo filmų ir prisimintų, kad socialinės problemos  yra aktualiausios problemos, kurių ne tik nevalia pamiršti – jas būtina spręsti.

Dažnas holivudinis filmas turi superherojų, kuris bėdas lengvai nustumia į šalį arba greitai jas išsprendža. Tačiau prancūziškame kine  viską turi daryti paprasti žmonės ir filmo pabaiga nebūtinai laiminga – kartais herojus pralaimi kovą su neteisinga visuomene. Nesupraskite manęs klaidingai, šio tipo kine gausu ir grožio bei meilės, kurios neįmanoma nepastebėti net per visus sunkumus ir iššūkius.

Mokantis kalbos ypač naudinga žiūrėti filmus šia kalba.  Filmai originalo kalba ne tik padeda suprasti sakinio struktūrą – kur prasideda ir baigiasi sakinys – bet taip pat leidžia pažinti ir pamilti tos šalies kultūrą. Lengviau įsimena žodžiai, akcentuojamas tarimas ir intonacija. Žiūrėti tokius meno kūrinius, mano nuomone, yra tikras malonumas, nes simboliams suprasti nebūtinas idealus  kalbos mokėjimas, o perpratę jos subtilybes, kiekvienas galime susikurti savo sėkmės istorijas.

„Žiemos ekranais“ domiuosi jau nuo tada, kai buvau pirmo kurso studentas – ši renginių ir kino seansų serija ne tik atveža prancūzišką kiną į Lietuvą bei padaro jį prieinamą žiūrovui, bet ir savo informacijos ir sklaidos gausa plečia šios srities populiarumą, prieinamumą ir svarbiausia – skatina žmonių pagarbą kitai kultūrai ir jos tradicijoms. Taigi, tiems, kurie dar svarsto – siūlyčiau apsilankyti bent viename šią savaitę vyksiančiame filme – tai tikrai gera investicija į save.

Vienas iš mano jau aplankytų filmų yra  „Gasparas vyksta į vestuves“. Filmas nustebino savo paprasta, įtraukiančia linija, veikėjais, su kuriais lengva save tapatinti, gyvenimiškomis situacijomis ir galiausiai problemomis, iškylančiomis kiekvieno iš mūsų gyvenimuose, tik kitokiomis formomis ir skirtingais laikais.

Filme kalbama apie įvairias socialines problemas, į jas žvelgiama su ironija – skirtingų veikėjų akimis. Į vestuves susirinkusi šeima atsineša skirtingas problemas, su kuriomis susidūrusiam žiūrovui jos gali pasirodyti juokingos, nors iš tiesų yra skaudžios ir ilgai jų nesprendžiant išsikeroja kiekvieno mūsų herojaus gyvenime, kol galiausiai yra per vėlu ką nors pakeisti.

Filmo vieta – šeimos zoologijos sodas – taip pat padeda plėtoti siužetą, parodo, kiek skirtingų požiūrio kampų gali atsirasti, sprendžiant vieną problemą arba, šios šeimos atveju, ją ignoruojant. Lemtingas susitikimas filmo pradžioje pakeičia visos šeimos likimą ir – galiu išduoti paslaptį – didelė dalis informacijos yra toliau užkoduota smulkiose detalėse. Aktorių vaidyba – profesionali ir įtikinama, nebijoma nuogo kūno ir vienos kitos kruvinesnės scenos, bet tai daroma su protu ir skoniu. Veikėjų dialogai padeda pažvelgti į pasaulį jų akimis ir suprasti, kad ne viskas taip paprasta, kaip norėtume, ir prieš padėdami kitiems – turime padėti patys sau.

2 valandos kino salėje tikrai neprailgo, žiūrėjau filmą susidomėjęs, kiekvienas veikėjas turėjo savo stiprią liniją ir man tikrai rūpėjo jų likimai.

Filmas verčia susimąstyti – ar ilgai tęsis mūsų turima laimė ir kaip mes elgsimės, kai jos neteksime? Nustebino ir filme atskleistas gamtos grožis bei gyvūnų gausa ir, nors filmo pabaigoje nebuvo grandiozinio finalo, iš salės išėjau tik su teigiamais įspūdžiais ir dar gilesniu supratimu apie tai, kas yra tikrosios problemos –  tą akimirką skaudžios, bet iš tiesų tokios pat laikinos, kaip ir mes.

Rekomenduoju filmą pažiūrėti kiekvienam, besidominčiam geru kinu ar besimokančiam prancūzų kalbos – dar galite tai padaryti šią savaitę. Didelio pamokslo jame nerasite, nebent norėsite jį rasti. O jei norite atsipalaiduoti ir pasimėgauti prancūzų kalba – šis filmas būtent jums.