Speak Up! | Mano praktika „Speak Up“ kalbų mokykloje
kalbu, mokykla, anglu, rusu, ispanu, prancuzu, vokieciu, italu, speakup, moderni
2258
post-template-default,single,single-post,postid-2258,single-format-standard,ajax_fade,page_not_loaded,,qode_grid_1300,qode-content-sidebar-responsive,qode-child-theme-ver-1.0.0,qode-theme-ver-12.1,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.4.2,vc_responsive,elementor-default,elementor-kit-2435
 

Mano praktika „Speak Up“ kalbų mokykloje

Profesinė praktika gali būti bauginanti, bet būtina ir naudinga patirtis visiems studentams. „Speak Up“ kalbų mokykloje praktiką atlikusios mokytojos, Karolina – vokiečių kalbos mokytoja, bei Vilija – vokiečių bei japonų kalbų mokytoja, dalijasi savo gerąja patirtimi.

  1. „Speak Up“ kalbų mokykloje atsidūrei kaip praktikantė, kokie buvo tavo pirmieji įspūdžiai pradėjus praktiką?

Vilija: Ši praktika nebuvo mano pirmoji mokytojavimo patirtis, tačiau pirmą kartą teko dirbti su mokiniais individualiai. Todėl pradžioje jautėsi „akis į akį“ atsakomybės baimė: ar nenuslopinsiu mokinio susidomėjimo kalba? Kaip mokyti, kad tas užsidegimas tik augtų? Tačiau pamažu apsipratau, patiko darbo vieta bei kolegos, kurie netrukus tapo šeimyna. Kartu pradingo ir visos baimės.

Karolina: Pradėjusi praktiką buvau maloniai nustebinta kolektyvo sukurta šilta atmosfera darbo vietoje bei už jos ribų. Kiekvienas naujas žmogus yra draugiškai priimamas ir jam sudaromos sąlygos, jog jis jaustųsi kuo patogiau.  Didelis dėmesys darbuotojams tapo pirmuoju įspūdžių, kurį susidariau pradėjusi prakiką.

  1. Ar  jautei, kad visos praktikos metu turėjote žmogų/žmones, su kuriais galėjote pasikonsultuoti/pasitarti?

Vilija: Ir minties tokios nebuvo, kad negalėčiau pasitarti man rūpimais klausimais. Gal man pačiai būdavo kiek nedrąsu kreiptis – toks jau tas mano būdas – bet įsidrąsinusi paklausti visad sulaukdavau šiltos pagalbos ir detalių atsakymų. 

Karolina: Iškilus klausimams visada yra žmogus, kuris gali į juos atsakyti ir duoti patarimų sėkmingam tolesniam darbui. Dirbant jaučiuosi kaip komandoje, kurios nei vienas narys nelieka neišgirstas.

  1. Kas labiausiai patiko praktikos metu?

Vilija: Labiausiai patiko tai, kas labiausiai gąsdino –  toji mano pavadinta „akis į akį“ atsakomybė. Nerimas, ar sugebėsiu būti gera kapitone greitai pasikeitė į požiūrį, jog tai kaip tik man suteikia galimybę plaukti ten, kur noriu. Baimė, jog mokiniui nepatiks mano dėstomi dalykai virto aiškia komunikacija – ką pridėti, ką atimti, kad visi galėtume džiaugtis pamokos procesu. Susipažįstame, atrandame bendrus ar naujus pomėgius, juos įtraukiame į kalbos mokymosi procesą.

Karolina: Praktikos metu turėjau galimybę pažvelgti į save ir iš mokytojos perspektyvos. Džiaugiuosi galėdama mokytis iš savo srities specialistų ir taip tobulėti. Šioje praktikoje man labiausiai patiko, jog  yra skiriamas dėmesys kiekvienam mokiniui ir parenkamas būtent jam individualus mokymosi planas, tad galime rasti daugybę mokymo ir mokymosi būdų.

  1. Kas buvo sunkiausia? 

Vilija: Sunkiausia buvo įšokti į ‘Covid-traukinį’, kuris pajudėjo man dar nespėjus apšilti kojų savojoje praktikoje. Jau buvau bepradedanti džiaugtis, jog gana sėkmingai įvaldžiau mokytojavimo įgūdžius mokyklos klasėse, tačiau neilgai trukus darbo vietą teko  perkelti į namus, prie kompiuterio. Vis dėlto, nors ir užpuolė mus karantino dalia, mes, kaip komanda, nepasimetėme ir su sunkumais susitvarkėme visi kartu.

Karolina: Kaskart pradedant naują veiklą, daugiausia jėgų reikia pradžioje. Kolektyvo palaikymas ir noras padėti buvo man tarsi paskatinimas judėti pirmyn.

  1. Pasibaigus praktikai įsidarbinai „Speak Up“, papasakok, kaip pasikeitė tavo požiūris/patirtys/darbas per šį laiką?

Vilija: Didžiausias pokytis įvyko darbo atlikime – su kiekviena pamoka išmoksti vis daugiau ir geresnių technikų, kaip veiksmingai ir įdomiai pateikti net pačią sausiausią informaciją, paaiškinti taisykles ar žodžių reikšmes pavyzdžiais iš gyvenimo, kad ilgiau įstrigtų galvoje. Pavyzdžiui, vietoj to, kad tiesiog liepčiau mokiniui užsirašyti, jog vokiečių kalboje vanduo yra bevardės giminės daiktavardis, aš pridedu tokią mintį: juk vanduo lyg ir neturi skonio, ar ne? Tai galime įsivaizduoti, jog ir giminė yra „beskonė“, kitaip tariant – nei vyriškoji, nei moteriškoji –  tiesiog bevardė. Per viduriuką. 

Karolina: Atliekant praktiką galėjau įsitikinti ar matau save šioje darbo pozicijoje ir ją išbandyti pati. Šiame darbe mane labiausiai įkvepia tai, jog mokydama kitus mokausi ir aš pati. Dirbdama suprantu, jog dedant pastangų į savo darbą bei sutikdama žmonių iš skirtingos aplinkos, gaunu ne tik profesinės, bet gyvenimiškos patirties.

  1. Kaip manai, kokie yra didžiausi/populiariausi mitai apie mokytojo darbą? 

Vilija: „Mokytojas tau – ne draugas“ gal ir nėra didžiulis mitas, bet ši atmosfera mokyklose, universitetuose yra jaučiama dažnai: „Man patiko šis mokslas, kol nepradėjau eiti pas tą mokytoją…“ ar „Bijau eiti į paskaitą…“ Todėl savo pamokų metu stengiuosi elgtis draugiškai, palaikyti smagų pokalbį, paklausti, kaip praėjo diena. Didžiausias džiaugsmas, viso to rezultatas – kai pastebi, kad žmogus jaučiasi atsipalaidavęs, pats siūlo, ką galėtume nuveikti, nebijo kad ir šimtą kartų klausti, kas neaišku. Nes juk niekas negimė visko mokėdamas ☺

Karolina: Atlikus praktiką ir pradėjusi dirbti šioje kalbų mokykloje, įsitikinau, jog mokytojo darbas nėra monotoniškas. Nei viena pamoka nebus tokia, kokia buvo praėjusį sykį, tad įvairovės ir netikėtumų tikrai tenka patirti.