24 Lie Prancūzija – šalis, kurią privalai vienodai ir mylėti ir nekęsti.
Pirmą kartą susidūriau su prancūzų kalba dar būdamas vaikas, kai žiūrėjau ,,Dexterio laboratoriją“, išgirdau žodžius „Omelette du Fromage“. „Šmaikštu,“ – pagalvojau. Nors tuo metu net neįtariau, kad prancūzų kalba vėliau taps svarbia mano gyvenimo dalimi. Taigi, kai buvau pakviestas studijuoti prancūzų filologiją, patyriau kultūrinį šoką, nes dar nebuvau pasitikintis savo užsienio kalbų valdymu, žiniomis ir bendravimu su žmonėmis apskritai. Universitetas padėjo pakeisti mano požiūrį – išmokau daugybės naudingų dalykų, todėl šiuo metu vertinu save kaip žmogų, galintį pasidalinti savo žiniomis ir patirtimis.
Na, o dabar pirmyn! Baigiau universitetą ir mano draugas pakvietė aplankyti jį Dijon mieste, kuris, žinoma, yra Prancūzijoje. Buvau drovus žmogus. Esu drovus žmogus. Būsiu drovus žmogus. Nesvarbu, kad ir kaip gerai bandyčiau tai paslėpti po savo išvaizda ir elgesiu, esu „pseudointrovertas“ (ar kaip ten žmonės sako).
Tai buvo tik antra mano kelionė į užsienį (į pirmąją leidausi sulaukęs trylikos, tada keliavau su tėvu į Armėniją, bet, o vaikeli, tai istorija kitam kartui). Tuometė mano mergina padrąsino ir palaikė mane, todėl nusprendžiau, jog metas katapultuotis iš komforto zonos kad ir kelioms dienoms, vis tiek tai man buvo didelis iššūkis.
Galbūt paklausite, kodėl nusprendžiau vykti į Prancūziją? Tėvų paskatintas – toks būtų nuoširdus ir paprastas atsakymas. Oficialusis variantas toks: Prancūzija – tai šalis, turinti perspektyvią kalbą ir potencialo augti bei plėstis Europos Sąjungoje, todėl reikia ją aplankyti ir pažinti. Viena smulki problema, net jei tai būtų pati nuostabiausia šalis, neketinu ir niekada negalėčiau Lietuvos palikti visam laikui. Na, galų gale tai nebe problema, nes Prancūzija skiria vis daugiau resursų skleisti frankofonijos idėją visoje Europoje ir ne tik. Šis judėjimas pasiekė ir Lietuvą, vien tai jau daro didelį įspūdį ir skatina didžiuotis. Nukrypau nuo temos…
Skrendame, nusileidžiame. Tai bent – ir čia žmonės ploja lėktuvui nusileidus. Nuostabu! Prancūzija! Šalis, kurioje, jei paklausi, kur yra autobusų stotis angliškai, sulauksi atsakymo po gerų dvidešimties metų. Vis tiek ji man pasirodė labai graži ir švytinti. Na, bent jau Paryžius. Prancūzijos širdis. Turizmo širdis. „Paris n‘est pas la France“. Pritariu tam. Taigi, kelias valandas dardėjome autobusais, nuostabi gamta, mieli žmonės (aišku, lietuvaitės yra gražiausios pasaulyje, nekyla net klausimo), bet ko tikrai negalima nepastebėti, tai aplinkinių pagarbos.
Tikra ji ar ne?Prancūzijos piliečiai yra tarsi priversti savosios kultūros būti mandagūs, tam daro įtaką ir kalbos ypatumai. Norėčiau, kad taip darytų ir kitos šalys… Bet kuriuo atveju pasidalinsiu tik tomis patirtimis, kurios mane šokiravo labiausiai. Naktinis Dijon miestas – didingi dangų remiantys pastatai, kupini šviesos ir sakralumo. Studentai – trykštantys gyvybe ir perspektyva, laimingi būdami ten, kur yra, ir nesigraužiantys dėl pasirinkimų. Sena dama parduotuvėje, kuri, kai pakėliau jos nukritusią monetą, taip nuoširdžiai man pasakė „merci“, kad nebuvau ir vis dar nesu tokio šilto dalyko girdėjęs (Liūdnas gyvenimas? Kažin…) per visą savo gyvenimą iš kitos moters. Pribloškiantys gamtos reljefai. Ir, kaip visur, turkiški kebabai prie autobusų stoties.
Po 2 dienų, praleistų Dijon, išvykome į Paryžių. Pasikeitė planai, iširo trijų draugija, likome tik aš ir mano draugė. Taigi, Paryžius. Būsiu atviras – šis miestas manęs nesužavėjo. Kodėl? Nes, ne viskas parodyta kelionių lankstinuke… Purvas. Žiurkės. Tamsa. Turistai. Didžiulės minios turistų. Prekeiviai. Kai kurių gimtakalbių požiūris – „si tu ne parle pas en Francais – bai bai“. Na, kritikuoti visada lengva, bet pakalbėkime ir apie teigiamus dalykus.
Paryžius man taip pat simbolizuoja žinias, mokslą, laisvę, atviraširdžius žmones. Čia žmonės tave priims nepaisydami, koks esi, o draugystė ir tarpusavio supratimas yra visiems puikiai suprantamos sąvokos. Mažos krautuvėlės, kurias prižiūri indų šeimynos. Pribloškiantys pastatai. Senovės jausmas, kvapas. Didybės prisiminimas. Triumfo Arka. Nuotrauka prie Eifelio bokšto 3 valandą ryto lauke esant +7 laipsniams dėvint „Italy“ marškinėlius.
Apibendrindamas galiu pasakyti: norėdamas prancūzų kalbą išmokti, turi pasiruošti, nusiteikti. Ji tau kels sunkumų. Ji tave skaudins. Ji tave apgaudinės. Ji tave palauš. Bet jei stengsies pakankamai daug…Jeigu apie ją sužinosi viską, kas tik įmanoma… Jeigu pradėsi ją jausti ir ja gyventi. Ji tave priims. O tada?
Pajusi, ką reiškia sakyti „Liberte, Egalite, Fraternite“, ir suprasi: Prancūzijos esmė nėra mojuoti balta vėliava, visą laiką pasiduodant. Reikia neužmiršti ir mėlynos bei raudonos. Bet teks palaukti, kol pagaliau ją pamatyti galėsi.